Reportažas per LRT „Laba rytas, Lietuva"2013 08 19 ir „Laba diena, Lietuva" 2013 08 14
apie projektą „Parašyk man laišką" ir pašto dėžutes:
apie projektą „Parašyk man laišką" ir pašto dėžutes:
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/41594/labas_rytas_lietuva._i_dalis nuo 1 val. 03 min.
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/41469/laba_diena_lietuva_ nuo 40 min.
http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/41469/laba_diena_lietuva_ nuo 40 min.
Dailininkė priminė laiškų rašymo malonumą
2012-04-06
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
http://www.sekunde.lt/kultura/dailininke-primine-laisku-rasymo-malonuma/
Šiuolaikinėje visuomenėje ranka ant popieriaus rašytus laiškus baigia išstumti elektroninis bendravimas. Jauna menininkė Kristina Norvilaitė, norėdama priminti laiškų rašymo laikus, panevėžiečiams „Galerijoje XX“ pristatė pašto dėžučių bei lino raižinių, atspaustų ant medžio, paveikslų parodą. Ją pavadino projektu, nes visus darbus galima ne tik paliesti, juos atidaryti, bet ir patiems parašyti laišką ir jį įmesti į pasirinktą pašto dėžutę.
Asmeniškesnis bendravimas
Grafikė prisipažino, kad pati jau seniai nebesiunčia laiškų, nors turi išsaugojusi sesers rašytuosius, kurie jai labai svarbūs ir artimi. Menininkė suprato: jeigu ši tema aktuali jai, turėtų būti įdomi ir kitiems.
„Visi rašome elektroninius laiškus, o aš norėjau, kad žmogus jį parašytų ranka. Toks yra daug šiltesnis, asmeniškesnis būdas bendrauti, netgi metafizinis atsivėrimas, išpažintis. Kurdama šią parodą norėjau išreikšti tai, kaip suprantu pagrindinę bendravimo idėją. Man bendravimas – atvirumas. Atvirumas sau ir kitam žmogui. Svarbiausia, kad įvyktų dialogas. Todėl paveikslai yra „aktyvūs“ – juos galima atidaryti, uždaryti, liesti, skaityti, parašyti“, – pasakojo K.Norvilaitė.
Paroda „Parašyk man laišką“ jau buvo surengta Vilniuje, Kaune, Danijoje, o iš Panevėžio keliaus po mažesnius miestelius. Iš pirmųjų parodų Kristina jau turi sukaupusi nemažą pluoštą laiškų, juos suskirstė į keturias grupes.
„Vieni rašo mylimiesiems, kiti – artimiesiems, ypač tėvams, treti – Dievui ar savo angelui sargui, pastarieji mane labiausiai nustebino. Ketvirtoji laiškų grupė – vaikų. Ši labai įvairi, nes mažųjų laiškai be galo nuoširdūs ir paprasti. Paauglių laiškuose gali rasti ir nemažai keiksmažodžių“, – kalbėjo menininkė.
Dar viena laiškų grupė – ta, kurių neįmanoma perskaityti be vertėjo, mat jie rašyti korėjiečių, kinų, ispanų ir kitomis pasaulio kalbomis.
Rašysena – irgi menas
Rengdama parodos eksponatus grafikė siekė žmonėms kalbėti paprasta ir jiems suprantama kalba. Tačiau iš pradžių bijojo, ar jos paroda sulauks dėmesio, ar nors vienas žmogus išdrįs parašyti laišką.
„Atvirai sakant, rezultatas mane nustebino. Apie lietuvius yra susidaręs toks stereotipas, kad tai – uždari ir šalti žmonės. Nieko panašaus. Visi labai drąsiai rašė laiškus ir dėkojo už galimybę vėl prisiminti tą malonumą. Net nesitikėjau, kad žmonėms to reikia. Tylos akimirka, kai galvoji, ką ar kam rašyti, pati savaime yra vertinga. Tarsi naudos čia nėra, bet tas nuoširdumas, paprastumas duoda gyvenimo džiaugsmą“, – mano Kristina.
Menininkė viliasi, kad iš sukauptų laiškų vėliau gims dar vienas projektas. Jau dabar svarstanti iš laiškų sukurti paveikslus ar kitaip eksperimentuoti. Kaip grafikę, ją domina ne tik laiškų turinys, bet ir jų išraiška.
„Būna, kad išsidėlioju laiškus ir jais grožiuosi, nes kiekvienas raštas vis kitoks, išskirtinis: vienas tvarkingas, kitas – ne, tiesus ar palinkęs į vieną ar kitą pusę. Tai ir yra visas grožis. Vienas iš šio projekto tikslų ir buvo pamatyti, ar žmonės rašys ir kaip jie tai darys“, – pasakojo K.Norvilaitė.
Turi savo charakterį
Parašiusieji laiškus juos meta į vieną iš pasirinktų pašto dėžučių. Jos savo spalvine gama, simbolika tarsi atspindi vieną ar kitą Europos šalį, tad yra savitos ir išskirtinės.
„Tokios realiame gyvenime jau seniai išnykusios, tad ir mano pašto dėžutės yra tarsi aptrintos laiko tėkmės, aplaužytos, asimetriškos. Jos sukelia ir tam tikrą nostalgiją: dabartinės pašto dėžutės metalinės, tarsi be veido, o aš norėjau, kad jos visos turėtų savo charakterį“, – kalbėjo menininkė.
Tad ir medžiaga, iš kurios daromos pašto dėžutės, pasirinkta neatsitiktinai. Medis, anot grafikės, yra gyvas ir labai panašus į žmogaus gyvenimą. Jis pats dažniausiai padiktuoja, kaip turėtų atrodyti pašto dėžutė, o galutinius taškus sudėlioja menininkė, besidominti kitų šalių pašto dėžučių dekoravimo tradicijomis ir simbolika. Kristina sako, kad daugelis netiki, jog dėžutes pagamina pati. Tačiau, kaip tvirtina projekto autorė, ji plaktuku ir atsuktuvu darbuojasi ne prasčiau nei bet kuris vyras.
„Medis padiktuoja, kaip daryti, nes jis yra gyvas. Kaip ir žmogaus gyvenimas, jis nėra tobulas – būna kampuotų, kreivų. Kaip pašto dėžutė atrodys, dažniausiai nusprendžiu intuityviai, nors visada pasidomiu tos šalies tradicijomis ir simbolika, visada atsiduodu pajautimui, juk daug smagiau, kai nežinai, koks rezultatas bus“, – atskleidė K.Norvilaitė.
Šios parodos-projekto išskirtinumas tas, kad ji nuolat keičiasi, nes vienos dėžutės suranda naujus šeimininkus, kitos užima jų vietas: jau dvi pašto dėžutės puošia lietuvių namus, o trečia iškeliavo už Atlanto.
Žavi žmonių reakcijos
Parodoje daugiausia dėmesio sulaukia pašto dėžutės, tačiau ne mažiau akį traukia ir lino raižinių, atspaustų ant medžio, paveikslai. Jie žavi savo paprastumu ir paslaptingumu, nes nežinai, ko gali tikėtis atvėręs vieną ar kitą paveikslo langelį.
„Visi paveikslai yra interaktyvūs – žmonės gali juos atverti, paliesti, perskaityti. Iš pradžių maniau, kad jų liesti niekas nedrįs, nes esame įpratę, kad parodose į eksponatus galima tik žiūrėti. Klydau. Labai keista, kad sulaukiau daug komplimentų.
Žmonėms patinka toks žaidimas. Laiškų rašymas – savotiškas žaidimas, tad ir savo parodą pavadinau projektu“, – pasakojo Kristina.
Menininkę labiausiai sužavėjo žmonių reakcija, anot jos, iš pirmo žvilgsnio tokie paprasti dalykai kaip laiškų rašymas ar paveikslų lietimas gali sukelti ir nuostabą, ir šypseną, ir klausimų laviną: kaip, kodėl, kam.
„Mane žavi žmonių reakcija. Ir kas svarbiausia – jiems reikia paprastų dalykų. Noriu, kad žiūrovas aktyviai dalyvautų parodoje. Sakoma, kad menininkas mėgsta būti vienas.
Bet rengdamas parodas galvoji apie žiūrovą, juk iš jo gauni informaciją, tad turi rasti su juo kontaktą. Gyvenimas dabar gana sudėtingas, tad jeigu žmogus nusišypso, tai jau didelis pasiekimas“, – kalbėjo K.Norvilaitė.
„Galerijoje XX“ pristatoma
Kristinos Norvilaitės kūryba
2012-03-28
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-03-28-galerijoje-xx-pristatoma-kristinos-norvilaites-kuryba/79537/print
http://www.panevezys.lt/lt/naujienos/kulturos-naujienos/p20/galerijoje-xx-k.-nypq.html
LDS Panevėžio skyriaus galerijoje „Galerija XX“ kovo 30 d., penktadienį, 17 val. pristatomas grafikės Kristinos Norvilaitės projektas „Parašyk man laišką“.
Parodoje bus eksponuojami lino raižiniai bei objektai – pašto dėžutės. Pastaraisiais norima priminti žmogui laiškų rašymo „skonį“. Šiandien, elektroninių laiškų amžiuje laiško parašymas tradiciškai gali tapti šiltesniu, labiau asmenišku būdu bendrauti, netgi metafiziniu atsivėrimu, išpažintim. „Kurdama šią parodą norėjau išreikšti tai, kaip suprantu pagrindinę bendravimo idėją. Man bendravimas yra atvirumas. Atvirumas su savimi, su kitu žmogumi. Svarbiausia, kad įvyktų dialogas. Todėl paveikslai yra „aktyvūs“ – t. y. juos galima atidaryti, uždaryti, liesti, skaityti, parašyti.“
Menininkė projekto metu kvies lankytojus parašyti laišką ir įmestį jį į jiems patikusią pašto dėžutę. Ilgą ar trumpą, lietuviškai ar kita kalba, tai visiškai nesvarbu. „Kam adresuoti laišką? Sau, artimam žmogui, man, pašto dėžutei, ar visai žmonijai. O gal tam, kam jo šią akimirką reikia labiausiai.“, – apie parodą pasakojo Kristina Norvilaitė. Projektui sukurta interneto svetainė http://www.parasykmanlaiska.lt/, kurioje skelbiami įdomiausi laiškai.
Kristina Norvilaitė – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Grafikė baigė bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. 2010 m. dailininkė buvo apdovanota dvejomis garbingomis stipendijomis – Lietuvos Respublikos Kūrėjo stipendija ir Vilniaus miesto mero Jaunųjų menininkų stipendija. Parodoje „Estampas’07“ Kristinos Norvilaitės darbai buvo įvertinti diplomu, o parodoje „Estampas’09“ – padėka už „Plastinės kalbos grynumą“.
Menininkė taip pat yra žinoma kaip knygų dailininkė, parodų kuratorė ir meno akcijų autorė. Kristinos Norvilaitės iliustruota Vytauto V. Landsbergio knyga „Varlė bunkeryje" Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos (IBBY) pripažinta 2010 metų meniškiausiai iliustruota knyga.
Menininkė dalyvavo beveik pusšimtyje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Danija, Švedija, Prancūzija, D. Britanija, Olandija, Rusija, Ukraina, Austrija, Vokietija, Italija, Ispanija, Norvegija). Jos paveikslų yra įsigiję mūsų ir kitų šalių kolekcionieriai.
Paroda veiks iki 2012 balandžio 18 d.
Vilniuje – Kristinos Norvilaitės paroda
„Parašyk man laišką“
2011-08-22
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-08-22-vilniuje-kristinos-norvilaites-paroda-parasyk-man-laiska/6754
4
Nuo rugpjūčio 19 d. Dailininkų sąjungos galerijos vitrinoje Vilniuje (Vokiečių g. 2) eksponuojama grafikės Kristinos Norvilaitės paroda „Parašyk man laišką“. Paroda birželio mėnesį buvo pristatyta festivalyje “Kaunas mene”. Joje eksponuojami lino raižiniai bei objektai – pašto dėžutės primena mums laiškų rašymo „skonį“. Šiandien, elektroninių laiškų amžiuje, tradicinio laiško parašymas gali tapti šiltesniu, labiau asmenišku būdu bendrauti, netgi metafiziniu atsivėrimu, išpažintim.„Kurdama šiuos darbus norėjau išreikšti kaip suprantu pagrindinę bendravimo idėją. Man bendravimas yra atvirumas. Atvirumas su savimi, su kitu žmogumi. Svarbiausia, kad įvyktų dialogas. Todėl paveikslai yra „aktyvūs“– t. y. juos galima atidaryti, uždaryti, liesti, skaityti, parašyti.“
Menininkė parodos metu kvies lankytojus parašyti laišką ir įmestį jį į pašto dėžutę. Ilgą ar trumpą, lietuviškai ar kita kalba, tai visiškai nesvarbu. „Kam adresuoti laišką? Sau, artimam žmogui, man, pašto dėžutei, ar visai žmonijai. O gal tam, kam jo šią akimirką reikia labiausiai. “, – apie parodą pasakojo Kristina Norvilaitė. Projektui sukurta interneto svetainė, kurioje skelbiami įdomiausi parašyti laiškai.
Kristina Norvilaitė – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Grafikė baigė bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. 2010 m. dailininkė buvo apdovanota iš karto dviem garbingomis stipendijomis – Lietuvos Respublikos Kūrėjo stipendija ir Vilniaus miesto mero Jaunųjų menininkų stipendija. Parodoje „Estampas’07“ Kristinos Norvilaitės darbai buvo įvertinti diplomu, o parodoje „Estampas’09“ – padėka už „Plastinės kalbos grynumą“. Menininkė taip pat yra žinoma kaip knygų dailininkė, parodų kuratorė ir meno akcijų autorė. Kristinos Norvilaitės iliustruota Vytauto V. Landsbergio knyga „Varlė bunkeryje" Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos (IBBY) pripažinta 2010 metų meniškiausiai iliustruota knyga.
Paroda veiks iki rugsėjo 8 dienos.
Bernardinai.lt
Parašyk tikrą laišką tikram žmogui
Vilmantas Ramonas
2011-06-15
http://www.kaunozinios.lt/naujienos/parasyk-tikra-laiska-tikram-zmogui_40701.html
Kristinos Norvilaitės projekto „Parašyk man laišką“ idėja – atkreipti visų mūsų dėmesį į susvetimėjimo, nebendravimo problemą. Praeityje žmonės rašydavo ir siųsdavo vieni kitiems laiškus, atvirukus.
Tie prisiminimai ne vienam kelia nostalgiškus jausmus apie pasaulį, kuris buvo geresnis, žmonės vieni kitiems buvo švelnesni, jautresni, dėmesingesni.
„Parašyk man laišką“ siekia paskatinti žmones ne tik susimąstyti apie tai, ką praradome, bet ir aktyviai siūlo būdą situacijai keisti, bendravimui tarpusavyje skatinti, priminti žmogui laiškų rašymo „skonį“.
Kristina Norvilaitė apie projektą: „Manau, kad dabar, kai ekonominė situacija skaudžiai palietė didžiąją dalį žmonių, atgaivos, jėgų galima ieškoti tik šiltame tarpusavio bendravime, kurį deja apleidome. Kurdama pašto dėžutes naudoju užrašą „Parašyk man laišką“ ne tik lietuvių, bet ir užsienio kalbomis.
Taip noriu priminti apie žmogaus tapimą kosmopolitu, atvirą pasaulį, kur tarpusavio bendravimo svarba išlieka kaip esminis visus žmones jungiantis dalykas. Prisimenu ir apie migracijos, gimtosios kalbos problemą, būtinumą išlaikyti vidinius ryšius su iškeliavusiais į kitą šalį.
Kurdama šią parodą norėjau išreikšti tai, kaip suprantu pagrindinę bendravimo idėją. Man bendravimas yra atvirumas. Atvirumas su savimi, su kitu žmogumi. Svarbiausia, kad įvyktų dialogas. Todėl paveikslai yra „aktyvūs“ – t. y. juos galima atidaryti, uždaryti, liesti.
Taip žiūrovą tarsi provokuoju išeiti iš jo subjektyvaus, vidinio pasaulio į išorinį, pažiūrėti, kas vyksta su kitais, pamatyti, kaip jis pats gali pakeisti situaciją – jis gali kažką parašyti, pasiguosti, atsiprašyti, džiaugtis, išreikšti meilę ir t. t. Noriu, kad matydamas mano darbus žmogus reaguotų – t. y. dalyvautų paveikslo ar objekto „skaityme“.
Parodos metu Kaune lankytojus kviečiu rašyti laišką (ilgą ar trumpą, tai visiškai nesvarbu), kurį galima įmesti į jiems patikusią pašto dėžutę. Kam adresuoti laišką? Sau, artimam žmogui, man, pašto dėžutei ar tam, kam jo šią akimirką reikia labiausiai.“
Projektui sukurta interneto svetainė www.parasykmanlaiska.lt
Joje skelbiami įdomiausi parašyti laiškai.
Kristina Norvilaitė. Kalbėjimosi džiaugsmas
2012-08-20 |
Lina Žukauskaitė,
nuotraukos Butauto Barausko
http://www.mesmoterys.lt/pop/kristina-norvilaite-kalbejimosi-dziaugsmas-639
Grafikė Kristina Norvilaitė buitį įdeda į iškvepintą kūrybos voką, užantspauduoja jį tvirtu vašku ir išsiunčia visomis pasaulio kryptimis. Kviesdama kalbėtis ir ieškoti tik jums tinkančių prasmių. Dar − užsukti į Užupyje įsikūrusią galeriją „Kristina Norvilaitė“, saugančią medyje ir popieriuje atspaustų vaizdų gyvenimus.
Esate įvairialypė menininkė – grafikė, knygų iliustratorė, interjeristė, įvairių meninių akcijų organizatorė. Kaip iš skirtingų raiškos formų dėliojasi Jūsų kūrybinė kasdienybė?
Svarbiausia vieta tenka grafikai, visos kitos veiklos plaukia iš jos. Čia skleidžiasi pagrindiniai mano sumanymai, – ne vienas jų yra atėjęs iš sapnų, – atsispindi mano kaip kūrėjos raida. Linoraižinio technika pilna netikėtumų – niekada nežinai, kaip atrodys galutinis rezultatas. Dirbdama viena esu visiškai laisva. Darau taip, kaip matau ir įsivaizduoju, prie nieko nesiderinu. Kiekvienas niuansas man privalo turėti vidinę prasmę. Priešingu atveju kūryba nesuteikia išsipildymo.
Pajutus, kad ima trūkti kitokios meninės kalbos, atsirado knygos. Prasidėjo pokalbiai su autoriais, gilinimasis į jų pasaulius. Mokiausi išgirsti, įsiklausyti, tapau nebe tokia kategoriška. Panašias patirtis suteikia ir galerija: bendravimas su žmonėmis leidžia pasitikrinti, suteikia naujų kūrybinių impulsų. Interjerų kūrimas atsirado panorus išeiti iš paveikslo plokštumos. Tai darbas nebe sau, nuolatinis įsiklausymas į kito poreikius, nuolatinis dialogas. Pamiršti savo nuostatas, aiškiniesi, kodėl žmogui patinka tik raudona arba tik smėlinė, esi įsileidžiamas į jo asmeninę erdvę. Viskas vyksta etapais – buvo laikotarpis pilnas knygų, tuomet vėl laikotarpis pilnas grafikos.
Kūryba Jums yra neišsenkanti kalbėjimosi galimybė?
Taip. Nuolatinis dialogas. Jis vyksta jau pakabinu paveikslą, pristačius jį viešumai. Kiekvienas jį mato skirtingai, kiekvienam jis kelia skirtingas asociacijas. Kiekvienas su savomis asociacijomis. Kalbėjimasis išgrynina, atkrenta dalykai, kurie nepatinka, atsiranda drąsa būti savimi. Menininkas privalo būti egoistas ir įgyvendinti savo idėją taip, kaip jam atrodo teisingiausia. Kūryba dažnai yra paremta individualia logika, nebūtinai sutampančia su visuomenėje vyraujančia logika.
Pradžioje būna baisu. Mąstai, kaip kas reaguos, ar priims, ar supras. Tačiau žmonės kuo puikiausiai geba skaityti meno kūrinius. Labai daug drąsos ir pasitikėjimo man suteikė dalyvavimas užsienio parodose. Pirmus kartus temdė būgštavimai: Kaip mane priims? Kokie žmonės ateis? Kaip reikės elgtis per atidarymą? Tačiau daugelyje Europos šalių menininkas labai gražiai ir pagarbiai priimamas, juo nuoširdžiai domimasi. To kartais pasigendu Lietuvoje. Žmonės čia rečiau pagirs, išsakys savo nuomonę. Visuomenės akyse menininkas neretai vis dar stovi ant žemesnio laiptelio. Ypač, jei atsisako paklusti daiktų kultui.
Pokalbiui dar aktyviau kviečiate rengdama įvairias menines akcijas. Projektu „Parašyk man laišką“ raginote prisiminti tikrų laiškų rašymo ir gavimo džiaugsmą, prieš Kalėdas seniems Užupio namams įkvėpėte gyvybę papuošdama juos raudonomis širdimis, per naktį padėjote pražysti Vilniaus Žaliajam tiltui.
Mane labai džiugina teigiamos žmonių reakcijos. Kai gimė sumanymas „Parašyk man laišką“, baiminausi, kad niekam nereikia tų laiškų ir niekas jų nerašys. Galiausiai jų prisikaupė didžiulė krūva. Kiekvienas laiškas rašytas ranka, individualus – gavusi finansavimą norėčiau išleisti jų albumą. Akciją „Žaliasis tiltas pražydo“ turėjome įgyvendinti naktį. Buvo nepaprastai džiugu girdėti pasakojimus, kaip septintą valandą ryto važiuodami troleibusu žmonės staiga sušoko prie langų, šypsojosi, gyvai dalinosi įspūdžiais.
Tokie projektai lyg ir neteikia apčiuopiamos naudos, tai pasidalinimas idėja, dialogo užmezgimas. Žmogus bent trumpam tampa nuoširdus, nusiima kaukes, ima atvirai bendrauti. Daugelis mano projektų nukreipti į teigiamas emocijas. Žinoma, galėčiaurengti aštrias akcijas, tačiau, mano manymu, neigiami dalykai ir taip ekcentuojami daažniau. Tuo tarpu paprastumo, nuoširdumo trūksta.
Ar pati visada mokėjote džiaugtis kasdieniais dalykais?
Išmokau. Priežasčių skųstis visada atsiras. Reikia pasirinkti: arba būti laimingam ir akcentuoti teigiamus dalykus, arba elgtis priešingai. Jaunystėje būna sunku susivokti, ko nori iš gyvenimo, kas teikia džiaugsmą. Su metais viskas tampa paprasčiau. Reikia išmokti įsiklausyti į savo norus. Tarkime, aš noriu ne penkių mašinų, o paruošti dvidešimt paveikslų parodai. Ir tą norą įgyvendinu. Žmonės dažnai pasiduoda pavydui, nebandydami atrasti, kas jų gyvenimą pripildytų prasmės.
Daugelis Jūsų darbų reikalauja ne tik kūrybinės įkrovos, bet ir staliaus įgūdžių. Linoraižinius dažnai spaudžiate ant medžio, ne viename paveiksle galima aptikti tokių detalių, kaip atveriamos durelės, pati gaminate laiškų dėžutes. Ar nėra sudėtinga susidurti su tokiais iššūkiais?
Ne, viską puikiai atlieku pati. Buvo laikas, kai bandžiau samdytis meistrus, tačiau mano užgaidos jiems buvo nesuprantamos. Teko atsiraitoti rankoves pačiai (juokiasi). Išsipusčius nebūtų patogu darbuotis pjūklais ir plaktukais, manikiūrą darytis beprasmiška, nes dažai jį iš karto sugadintų. Tačiau per parodų atidarymus visada išsitraukiu suknelę, aukštakulnius, pasileidžiu plaukus ir tampu tipine blondine (juokiasi). Žaidžiu žmonių reakcijomis. Daugeliui iki šiol nesvetimas stereotipinis menininko įvaizdis. Vis dar išgirstu nepatiklių klausimų, ar tai tikrai mano darbai, ar tai tikrai aš sukaliau šias dėžutes (juokiasi).
Spaudoje buvo pasirodę straipsnių apie drąsų ir išskirtinį Jūsų buto interjerą – pritrūkusi spalvų sienas nusidažėte raudonai, o kitus būsto kampus neretai paverčiate eksperimentinėmis dirbtuvėmis. Ką Jums reiškia namų erdvė?
Poilsį. Tačiau jį man teikia ne baltos sienos, o tai, kas patinka tik man. Ant kambario sienų bandau naujas technologijas, paišau, klijuoju mozaikas. Tai mano laisvalaikio, bandymų erdvė. Labai norėjau raudonų sienų, todėl ėmiau ir jas persidažiau. Svarbiausia laisvė galėti daryti tai, kas patinka – jei kurią dieną nuspręsiu, kad sienas noriu persidažyti juodai, taip ir padarysiu. Mano namai kinta priklausomai nuo mano kūrybinio laikotarpio – vienu metu juose ėmė rastis ornamentai, kitu juodai balti motyvai. Vėliau tai atsispindi ir paveiksluose.
Daug keliaujate su savo parodomis. Ar judrus gyvenimo būdas teikia kūrybinių impulsų? O gal priešingai – blaško ir neleidžia atsidėti nuosekliam darbui?
Be priežasties keliauti nemėgstu. Tačiau kelionės neišvengiamai praturtina naujais įspūdžiais. Naujos formos, naujos spalvos, beiskeičiantis peizažas, kitokia architektūra, kita kalba, kiti rengimosi, pietavimo įpročiai. Tai labai praskaidrina kasdienybę. Taip pat padeda įvertinti tai, ką turi čia.
Manęs dažnai klausia, kodėl neišvažiuoju gyventi ir kurti į užsienį. Tačiau man ir čia gerai, čia mano šaknys, istorija. Naivu manyti, kad kitur nebus problemų.
Kurios aplankytos vietos stipriausiai įsirėžė į atmintį?
Stokholmas, Kopenhaga, Paryžius. Pastarasis – dėl savo muziejų, galimybės gyvai išvysti didžiųjų klasikų darbus, kuriuos studijavome akademijoje, meno istorija persismelkusios atmosferos. Berlynas įdomus ir žavus savo galimybėmis, tačiau gyventi jame negalėčiau. Kiekviename žingsnyje karą, šalies padalijimą liudijanti atmintis man kelia nejaukią baimę. Žvelgiant kita kryptimi – Sankt Peterburgas su įstabaus grožio architektūra, nuoatabiais tiltais. Maskva davė daug įkvėpimo kaip menininkei, tačiau sukrėtė išorinio spindesio ir visiško skurdo kontrastais.
Kūryba ir buitis. Kokios jų dvikovos taisyklės? O gal vienintelė išeitis – į buitį įnešti kuo daugiau kūrybiškumo?
Nesureikšminu buities. Kartais netgi labai sveika pakilti nuo darbų ir išplauti indus arba pagaminti vaikui valgyti. Tai leidžia atitrūkti. Svarbiausia teigiamas nusiteikimas. Gimus dukrai, pirmus metus buvo sunku. Tačiau be kūrybos gyventi negalėjau, todėl radau išeitį – pradėjau dirbti naktimis. Paradoksalu, tačiau padariau daugiau negu būdama viena.
Kaip ilsitės?
Skaitau. Kartais kelioms dienoms nuvažiuoju prie jūros. Vėjas labai gerai išpučia visas nereikalingas mintis. Visą dieną leidžiu paplūdimyje: deginuosi, žiūriu į dangų, vaikštau. Būdama mieste, užlipu į Užupio kalvas, pasėdžiu jų viršūnėse. Apeinu senamiesčio bažnyčias.
Kaip dėliojate pagrindinį savo gyvenimo dialogą: su dukra, mylimuoju?
Tiek vienu, tiek kitu atveju svarbiausia pasakyti, kaip iš tikrųjų jautiesi ir apie ką iš tikrųjų galvoji. Vaikas tai ypač vertina. Būna, kad ruošdamasi naujai parodai pasakau dukrai: „Nepyk, dabar aš ruošiuosi parodai ir esu nervinga. Jei gali, netrukdyk man“. Žmogus, – tiek vaikas, tiek suaugęs, – jaučia pasididžiavimą, žinodamas, kad juo pasitikima.
2012-04-06
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
http://www.sekunde.lt/kultura/dailininke-primine-laisku-rasymo-malonuma/
Šiuolaikinėje visuomenėje ranka ant popieriaus rašytus laiškus baigia išstumti elektroninis bendravimas. Jauna menininkė Kristina Norvilaitė, norėdama priminti laiškų rašymo laikus, panevėžiečiams „Galerijoje XX“ pristatė pašto dėžučių bei lino raižinių, atspaustų ant medžio, paveikslų parodą. Ją pavadino projektu, nes visus darbus galima ne tik paliesti, juos atidaryti, bet ir patiems parašyti laišką ir jį įmesti į pasirinktą pašto dėžutę.
Asmeniškesnis bendravimas
Grafikė prisipažino, kad pati jau seniai nebesiunčia laiškų, nors turi išsaugojusi sesers rašytuosius, kurie jai labai svarbūs ir artimi. Menininkė suprato: jeigu ši tema aktuali jai, turėtų būti įdomi ir kitiems.
„Visi rašome elektroninius laiškus, o aš norėjau, kad žmogus jį parašytų ranka. Toks yra daug šiltesnis, asmeniškesnis būdas bendrauti, netgi metafizinis atsivėrimas, išpažintis. Kurdama šią parodą norėjau išreikšti tai, kaip suprantu pagrindinę bendravimo idėją. Man bendravimas – atvirumas. Atvirumas sau ir kitam žmogui. Svarbiausia, kad įvyktų dialogas. Todėl paveikslai yra „aktyvūs“ – juos galima atidaryti, uždaryti, liesti, skaityti, parašyti“, – pasakojo K.Norvilaitė.
Paroda „Parašyk man laišką“ jau buvo surengta Vilniuje, Kaune, Danijoje, o iš Panevėžio keliaus po mažesnius miestelius. Iš pirmųjų parodų Kristina jau turi sukaupusi nemažą pluoštą laiškų, juos suskirstė į keturias grupes.
„Vieni rašo mylimiesiems, kiti – artimiesiems, ypač tėvams, treti – Dievui ar savo angelui sargui, pastarieji mane labiausiai nustebino. Ketvirtoji laiškų grupė – vaikų. Ši labai įvairi, nes mažųjų laiškai be galo nuoširdūs ir paprasti. Paauglių laiškuose gali rasti ir nemažai keiksmažodžių“, – kalbėjo menininkė.
Dar viena laiškų grupė – ta, kurių neįmanoma perskaityti be vertėjo, mat jie rašyti korėjiečių, kinų, ispanų ir kitomis pasaulio kalbomis.
Rašysena – irgi menas
Rengdama parodos eksponatus grafikė siekė žmonėms kalbėti paprasta ir jiems suprantama kalba. Tačiau iš pradžių bijojo, ar jos paroda sulauks dėmesio, ar nors vienas žmogus išdrįs parašyti laišką.
„Atvirai sakant, rezultatas mane nustebino. Apie lietuvius yra susidaręs toks stereotipas, kad tai – uždari ir šalti žmonės. Nieko panašaus. Visi labai drąsiai rašė laiškus ir dėkojo už galimybę vėl prisiminti tą malonumą. Net nesitikėjau, kad žmonėms to reikia. Tylos akimirka, kai galvoji, ką ar kam rašyti, pati savaime yra vertinga. Tarsi naudos čia nėra, bet tas nuoširdumas, paprastumas duoda gyvenimo džiaugsmą“, – mano Kristina.
Menininkė viliasi, kad iš sukauptų laiškų vėliau gims dar vienas projektas. Jau dabar svarstanti iš laiškų sukurti paveikslus ar kitaip eksperimentuoti. Kaip grafikę, ją domina ne tik laiškų turinys, bet ir jų išraiška.
„Būna, kad išsidėlioju laiškus ir jais grožiuosi, nes kiekvienas raštas vis kitoks, išskirtinis: vienas tvarkingas, kitas – ne, tiesus ar palinkęs į vieną ar kitą pusę. Tai ir yra visas grožis. Vienas iš šio projekto tikslų ir buvo pamatyti, ar žmonės rašys ir kaip jie tai darys“, – pasakojo K.Norvilaitė.
Turi savo charakterį
Parašiusieji laiškus juos meta į vieną iš pasirinktų pašto dėžučių. Jos savo spalvine gama, simbolika tarsi atspindi vieną ar kitą Europos šalį, tad yra savitos ir išskirtinės.
„Tokios realiame gyvenime jau seniai išnykusios, tad ir mano pašto dėžutės yra tarsi aptrintos laiko tėkmės, aplaužytos, asimetriškos. Jos sukelia ir tam tikrą nostalgiją: dabartinės pašto dėžutės metalinės, tarsi be veido, o aš norėjau, kad jos visos turėtų savo charakterį“, – kalbėjo menininkė.
Tad ir medžiaga, iš kurios daromos pašto dėžutės, pasirinkta neatsitiktinai. Medis, anot grafikės, yra gyvas ir labai panašus į žmogaus gyvenimą. Jis pats dažniausiai padiktuoja, kaip turėtų atrodyti pašto dėžutė, o galutinius taškus sudėlioja menininkė, besidominti kitų šalių pašto dėžučių dekoravimo tradicijomis ir simbolika. Kristina sako, kad daugelis netiki, jog dėžutes pagamina pati. Tačiau, kaip tvirtina projekto autorė, ji plaktuku ir atsuktuvu darbuojasi ne prasčiau nei bet kuris vyras.
„Medis padiktuoja, kaip daryti, nes jis yra gyvas. Kaip ir žmogaus gyvenimas, jis nėra tobulas – būna kampuotų, kreivų. Kaip pašto dėžutė atrodys, dažniausiai nusprendžiu intuityviai, nors visada pasidomiu tos šalies tradicijomis ir simbolika, visada atsiduodu pajautimui, juk daug smagiau, kai nežinai, koks rezultatas bus“, – atskleidė K.Norvilaitė.
Šios parodos-projekto išskirtinumas tas, kad ji nuolat keičiasi, nes vienos dėžutės suranda naujus šeimininkus, kitos užima jų vietas: jau dvi pašto dėžutės puošia lietuvių namus, o trečia iškeliavo už Atlanto.
Žavi žmonių reakcijos
Parodoje daugiausia dėmesio sulaukia pašto dėžutės, tačiau ne mažiau akį traukia ir lino raižinių, atspaustų ant medžio, paveikslai. Jie žavi savo paprastumu ir paslaptingumu, nes nežinai, ko gali tikėtis atvėręs vieną ar kitą paveikslo langelį.
„Visi paveikslai yra interaktyvūs – žmonės gali juos atverti, paliesti, perskaityti. Iš pradžių maniau, kad jų liesti niekas nedrįs, nes esame įpratę, kad parodose į eksponatus galima tik žiūrėti. Klydau. Labai keista, kad sulaukiau daug komplimentų.
Žmonėms patinka toks žaidimas. Laiškų rašymas – savotiškas žaidimas, tad ir savo parodą pavadinau projektu“, – pasakojo Kristina.
Menininkę labiausiai sužavėjo žmonių reakcija, anot jos, iš pirmo žvilgsnio tokie paprasti dalykai kaip laiškų rašymas ar paveikslų lietimas gali sukelti ir nuostabą, ir šypseną, ir klausimų laviną: kaip, kodėl, kam.
„Mane žavi žmonių reakcija. Ir kas svarbiausia – jiems reikia paprastų dalykų. Noriu, kad žiūrovas aktyviai dalyvautų parodoje. Sakoma, kad menininkas mėgsta būti vienas.
Bet rengdamas parodas galvoji apie žiūrovą, juk iš jo gauni informaciją, tad turi rasti su juo kontaktą. Gyvenimas dabar gana sudėtingas, tad jeigu žmogus nusišypso, tai jau didelis pasiekimas“, – kalbėjo K.Norvilaitė.
„Galerijoje XX“ pristatoma
Kristinos Norvilaitės kūryba
2012-03-28
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-03-28-galerijoje-xx-pristatoma-kristinos-norvilaites-kuryba/79537/print
http://www.panevezys.lt/lt/naujienos/kulturos-naujienos/p20/galerijoje-xx-k.-nypq.html
LDS Panevėžio skyriaus galerijoje „Galerija XX“ kovo 30 d., penktadienį, 17 val. pristatomas grafikės Kristinos Norvilaitės projektas „Parašyk man laišką“.
Parodoje bus eksponuojami lino raižiniai bei objektai – pašto dėžutės. Pastaraisiais norima priminti žmogui laiškų rašymo „skonį“. Šiandien, elektroninių laiškų amžiuje laiško parašymas tradiciškai gali tapti šiltesniu, labiau asmenišku būdu bendrauti, netgi metafiziniu atsivėrimu, išpažintim. „Kurdama šią parodą norėjau išreikšti tai, kaip suprantu pagrindinę bendravimo idėją. Man bendravimas yra atvirumas. Atvirumas su savimi, su kitu žmogumi. Svarbiausia, kad įvyktų dialogas. Todėl paveikslai yra „aktyvūs“ – t. y. juos galima atidaryti, uždaryti, liesti, skaityti, parašyti.“
Menininkė projekto metu kvies lankytojus parašyti laišką ir įmestį jį į jiems patikusią pašto dėžutę. Ilgą ar trumpą, lietuviškai ar kita kalba, tai visiškai nesvarbu. „Kam adresuoti laišką? Sau, artimam žmogui, man, pašto dėžutei, ar visai žmonijai. O gal tam, kam jo šią akimirką reikia labiausiai.“, – apie parodą pasakojo Kristina Norvilaitė. Projektui sukurta interneto svetainė http://www.parasykmanlaiska.lt/, kurioje skelbiami įdomiausi laiškai.
Kristina Norvilaitė – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Grafikė baigė bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. 2010 m. dailininkė buvo apdovanota dvejomis garbingomis stipendijomis – Lietuvos Respublikos Kūrėjo stipendija ir Vilniaus miesto mero Jaunųjų menininkų stipendija. Parodoje „Estampas’07“ Kristinos Norvilaitės darbai buvo įvertinti diplomu, o parodoje „Estampas’09“ – padėka už „Plastinės kalbos grynumą“.
Menininkė taip pat yra žinoma kaip knygų dailininkė, parodų kuratorė ir meno akcijų autorė. Kristinos Norvilaitės iliustruota Vytauto V. Landsbergio knyga „Varlė bunkeryje" Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos (IBBY) pripažinta 2010 metų meniškiausiai iliustruota knyga.
Menininkė dalyvavo beveik pusšimtyje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje (Danija, Švedija, Prancūzija, D. Britanija, Olandija, Rusija, Ukraina, Austrija, Vokietija, Italija, Ispanija, Norvegija). Jos paveikslų yra įsigiję mūsų ir kitų šalių kolekcionieriai.
Paroda veiks iki 2012 balandžio 18 d.
Vilniuje – Kristinos Norvilaitės paroda
„Parašyk man laišką“
2011-08-22
http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2011-08-22-vilniuje-kristinos-norvilaites-paroda-parasyk-man-laiska/6754
4
Nuo rugpjūčio 19 d. Dailininkų sąjungos galerijos vitrinoje Vilniuje (Vokiečių g. 2) eksponuojama grafikės Kristinos Norvilaitės paroda „Parašyk man laišką“. Paroda birželio mėnesį buvo pristatyta festivalyje “Kaunas mene”. Joje eksponuojami lino raižiniai bei objektai – pašto dėžutės primena mums laiškų rašymo „skonį“. Šiandien, elektroninių laiškų amžiuje, tradicinio laiško parašymas gali tapti šiltesniu, labiau asmenišku būdu bendrauti, netgi metafiziniu atsivėrimu, išpažintim.„Kurdama šiuos darbus norėjau išreikšti kaip suprantu pagrindinę bendravimo idėją. Man bendravimas yra atvirumas. Atvirumas su savimi, su kitu žmogumi. Svarbiausia, kad įvyktų dialogas. Todėl paveikslai yra „aktyvūs“– t. y. juos galima atidaryti, uždaryti, liesti, skaityti, parašyti.“
Menininkė parodos metu kvies lankytojus parašyti laišką ir įmestį jį į pašto dėžutę. Ilgą ar trumpą, lietuviškai ar kita kalba, tai visiškai nesvarbu. „Kam adresuoti laišką? Sau, artimam žmogui, man, pašto dėžutei, ar visai žmonijai. O gal tam, kam jo šią akimirką reikia labiausiai. “, – apie parodą pasakojo Kristina Norvilaitė. Projektui sukurta interneto svetainė, kurioje skelbiami įdomiausi parašyti laiškai.
Kristina Norvilaitė – Lietuvos dailininkų sąjungos narė. Grafikė baigė bakalauro ir magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. 2010 m. dailininkė buvo apdovanota iš karto dviem garbingomis stipendijomis – Lietuvos Respublikos Kūrėjo stipendija ir Vilniaus miesto mero Jaunųjų menininkų stipendija. Parodoje „Estampas’07“ Kristinos Norvilaitės darbai buvo įvertinti diplomu, o parodoje „Estampas’09“ – padėka už „Plastinės kalbos grynumą“. Menininkė taip pat yra žinoma kaip knygų dailininkė, parodų kuratorė ir meno akcijų autorė. Kristinos Norvilaitės iliustruota Vytauto V. Landsbergio knyga „Varlė bunkeryje" Tarptautinės vaikų literatūros asociacijos (IBBY) pripažinta 2010 metų meniškiausiai iliustruota knyga.
Paroda veiks iki rugsėjo 8 dienos.
Bernardinai.lt
Parašyk tikrą laišką tikram žmogui
Vilmantas Ramonas
2011-06-15
http://www.kaunozinios.lt/naujienos/parasyk-tikra-laiska-tikram-zmogui_40701.html
Kristinos Norvilaitės projekto „Parašyk man laišką“ idėja – atkreipti visų mūsų dėmesį į susvetimėjimo, nebendravimo problemą. Praeityje žmonės rašydavo ir siųsdavo vieni kitiems laiškus, atvirukus.
Tie prisiminimai ne vienam kelia nostalgiškus jausmus apie pasaulį, kuris buvo geresnis, žmonės vieni kitiems buvo švelnesni, jautresni, dėmesingesni.
„Parašyk man laišką“ siekia paskatinti žmones ne tik susimąstyti apie tai, ką praradome, bet ir aktyviai siūlo būdą situacijai keisti, bendravimui tarpusavyje skatinti, priminti žmogui laiškų rašymo „skonį“.
Kristina Norvilaitė apie projektą: „Manau, kad dabar, kai ekonominė situacija skaudžiai palietė didžiąją dalį žmonių, atgaivos, jėgų galima ieškoti tik šiltame tarpusavio bendravime, kurį deja apleidome. Kurdama pašto dėžutes naudoju užrašą „Parašyk man laišką“ ne tik lietuvių, bet ir užsienio kalbomis.
Taip noriu priminti apie žmogaus tapimą kosmopolitu, atvirą pasaulį, kur tarpusavio bendravimo svarba išlieka kaip esminis visus žmones jungiantis dalykas. Prisimenu ir apie migracijos, gimtosios kalbos problemą, būtinumą išlaikyti vidinius ryšius su iškeliavusiais į kitą šalį.
Kurdama šią parodą norėjau išreikšti tai, kaip suprantu pagrindinę bendravimo idėją. Man bendravimas yra atvirumas. Atvirumas su savimi, su kitu žmogumi. Svarbiausia, kad įvyktų dialogas. Todėl paveikslai yra „aktyvūs“ – t. y. juos galima atidaryti, uždaryti, liesti.
Taip žiūrovą tarsi provokuoju išeiti iš jo subjektyvaus, vidinio pasaulio į išorinį, pažiūrėti, kas vyksta su kitais, pamatyti, kaip jis pats gali pakeisti situaciją – jis gali kažką parašyti, pasiguosti, atsiprašyti, džiaugtis, išreikšti meilę ir t. t. Noriu, kad matydamas mano darbus žmogus reaguotų – t. y. dalyvautų paveikslo ar objekto „skaityme“.
Parodos metu Kaune lankytojus kviečiu rašyti laišką (ilgą ar trumpą, tai visiškai nesvarbu), kurį galima įmesti į jiems patikusią pašto dėžutę. Kam adresuoti laišką? Sau, artimam žmogui, man, pašto dėžutei ar tam, kam jo šią akimirką reikia labiausiai.“
Projektui sukurta interneto svetainė www.parasykmanlaiska.lt
Joje skelbiami įdomiausi parašyti laiškai.
Kristina Norvilaitė. Kalbėjimosi džiaugsmas
2012-08-20 |
Lina Žukauskaitė,
nuotraukos Butauto Barausko
http://www.mesmoterys.lt/pop/kristina-norvilaite-kalbejimosi-dziaugsmas-639
Grafikė Kristina Norvilaitė buitį įdeda į iškvepintą kūrybos voką, užantspauduoja jį tvirtu vašku ir išsiunčia visomis pasaulio kryptimis. Kviesdama kalbėtis ir ieškoti tik jums tinkančių prasmių. Dar − užsukti į Užupyje įsikūrusią galeriją „Kristina Norvilaitė“, saugančią medyje ir popieriuje atspaustų vaizdų gyvenimus.
Esate įvairialypė menininkė – grafikė, knygų iliustratorė, interjeristė, įvairių meninių akcijų organizatorė. Kaip iš skirtingų raiškos formų dėliojasi Jūsų kūrybinė kasdienybė?
Svarbiausia vieta tenka grafikai, visos kitos veiklos plaukia iš jos. Čia skleidžiasi pagrindiniai mano sumanymai, – ne vienas jų yra atėjęs iš sapnų, – atsispindi mano kaip kūrėjos raida. Linoraižinio technika pilna netikėtumų – niekada nežinai, kaip atrodys galutinis rezultatas. Dirbdama viena esu visiškai laisva. Darau taip, kaip matau ir įsivaizduoju, prie nieko nesiderinu. Kiekvienas niuansas man privalo turėti vidinę prasmę. Priešingu atveju kūryba nesuteikia išsipildymo.
Pajutus, kad ima trūkti kitokios meninės kalbos, atsirado knygos. Prasidėjo pokalbiai su autoriais, gilinimasis į jų pasaulius. Mokiausi išgirsti, įsiklausyti, tapau nebe tokia kategoriška. Panašias patirtis suteikia ir galerija: bendravimas su žmonėmis leidžia pasitikrinti, suteikia naujų kūrybinių impulsų. Interjerų kūrimas atsirado panorus išeiti iš paveikslo plokštumos. Tai darbas nebe sau, nuolatinis įsiklausymas į kito poreikius, nuolatinis dialogas. Pamiršti savo nuostatas, aiškiniesi, kodėl žmogui patinka tik raudona arba tik smėlinė, esi įsileidžiamas į jo asmeninę erdvę. Viskas vyksta etapais – buvo laikotarpis pilnas knygų, tuomet vėl laikotarpis pilnas grafikos.
Kūryba Jums yra neišsenkanti kalbėjimosi galimybė?
Taip. Nuolatinis dialogas. Jis vyksta jau pakabinu paveikslą, pristačius jį viešumai. Kiekvienas jį mato skirtingai, kiekvienam jis kelia skirtingas asociacijas. Kiekvienas su savomis asociacijomis. Kalbėjimasis išgrynina, atkrenta dalykai, kurie nepatinka, atsiranda drąsa būti savimi. Menininkas privalo būti egoistas ir įgyvendinti savo idėją taip, kaip jam atrodo teisingiausia. Kūryba dažnai yra paremta individualia logika, nebūtinai sutampančia su visuomenėje vyraujančia logika.
Pradžioje būna baisu. Mąstai, kaip kas reaguos, ar priims, ar supras. Tačiau žmonės kuo puikiausiai geba skaityti meno kūrinius. Labai daug drąsos ir pasitikėjimo man suteikė dalyvavimas užsienio parodose. Pirmus kartus temdė būgštavimai: Kaip mane priims? Kokie žmonės ateis? Kaip reikės elgtis per atidarymą? Tačiau daugelyje Europos šalių menininkas labai gražiai ir pagarbiai priimamas, juo nuoširdžiai domimasi. To kartais pasigendu Lietuvoje. Žmonės čia rečiau pagirs, išsakys savo nuomonę. Visuomenės akyse menininkas neretai vis dar stovi ant žemesnio laiptelio. Ypač, jei atsisako paklusti daiktų kultui.
Pokalbiui dar aktyviau kviečiate rengdama įvairias menines akcijas. Projektu „Parašyk man laišką“ raginote prisiminti tikrų laiškų rašymo ir gavimo džiaugsmą, prieš Kalėdas seniems Užupio namams įkvėpėte gyvybę papuošdama juos raudonomis širdimis, per naktį padėjote pražysti Vilniaus Žaliajam tiltui.
Mane labai džiugina teigiamos žmonių reakcijos. Kai gimė sumanymas „Parašyk man laišką“, baiminausi, kad niekam nereikia tų laiškų ir niekas jų nerašys. Galiausiai jų prisikaupė didžiulė krūva. Kiekvienas laiškas rašytas ranka, individualus – gavusi finansavimą norėčiau išleisti jų albumą. Akciją „Žaliasis tiltas pražydo“ turėjome įgyvendinti naktį. Buvo nepaprastai džiugu girdėti pasakojimus, kaip septintą valandą ryto važiuodami troleibusu žmonės staiga sušoko prie langų, šypsojosi, gyvai dalinosi įspūdžiais.
Tokie projektai lyg ir neteikia apčiuopiamos naudos, tai pasidalinimas idėja, dialogo užmezgimas. Žmogus bent trumpam tampa nuoširdus, nusiima kaukes, ima atvirai bendrauti. Daugelis mano projektų nukreipti į teigiamas emocijas. Žinoma, galėčiaurengti aštrias akcijas, tačiau, mano manymu, neigiami dalykai ir taip ekcentuojami daažniau. Tuo tarpu paprastumo, nuoširdumo trūksta.
Ar pati visada mokėjote džiaugtis kasdieniais dalykais?
Išmokau. Priežasčių skųstis visada atsiras. Reikia pasirinkti: arba būti laimingam ir akcentuoti teigiamus dalykus, arba elgtis priešingai. Jaunystėje būna sunku susivokti, ko nori iš gyvenimo, kas teikia džiaugsmą. Su metais viskas tampa paprasčiau. Reikia išmokti įsiklausyti į savo norus. Tarkime, aš noriu ne penkių mašinų, o paruošti dvidešimt paveikslų parodai. Ir tą norą įgyvendinu. Žmonės dažnai pasiduoda pavydui, nebandydami atrasti, kas jų gyvenimą pripildytų prasmės.
Daugelis Jūsų darbų reikalauja ne tik kūrybinės įkrovos, bet ir staliaus įgūdžių. Linoraižinius dažnai spaudžiate ant medžio, ne viename paveiksle galima aptikti tokių detalių, kaip atveriamos durelės, pati gaminate laiškų dėžutes. Ar nėra sudėtinga susidurti su tokiais iššūkiais?
Ne, viską puikiai atlieku pati. Buvo laikas, kai bandžiau samdytis meistrus, tačiau mano užgaidos jiems buvo nesuprantamos. Teko atsiraitoti rankoves pačiai (juokiasi). Išsipusčius nebūtų patogu darbuotis pjūklais ir plaktukais, manikiūrą darytis beprasmiška, nes dažai jį iš karto sugadintų. Tačiau per parodų atidarymus visada išsitraukiu suknelę, aukštakulnius, pasileidžiu plaukus ir tampu tipine blondine (juokiasi). Žaidžiu žmonių reakcijomis. Daugeliui iki šiol nesvetimas stereotipinis menininko įvaizdis. Vis dar išgirstu nepatiklių klausimų, ar tai tikrai mano darbai, ar tai tikrai aš sukaliau šias dėžutes (juokiasi).
Spaudoje buvo pasirodę straipsnių apie drąsų ir išskirtinį Jūsų buto interjerą – pritrūkusi spalvų sienas nusidažėte raudonai, o kitus būsto kampus neretai paverčiate eksperimentinėmis dirbtuvėmis. Ką Jums reiškia namų erdvė?
Poilsį. Tačiau jį man teikia ne baltos sienos, o tai, kas patinka tik man. Ant kambario sienų bandau naujas technologijas, paišau, klijuoju mozaikas. Tai mano laisvalaikio, bandymų erdvė. Labai norėjau raudonų sienų, todėl ėmiau ir jas persidažiau. Svarbiausia laisvė galėti daryti tai, kas patinka – jei kurią dieną nuspręsiu, kad sienas noriu persidažyti juodai, taip ir padarysiu. Mano namai kinta priklausomai nuo mano kūrybinio laikotarpio – vienu metu juose ėmė rastis ornamentai, kitu juodai balti motyvai. Vėliau tai atsispindi ir paveiksluose.
Daug keliaujate su savo parodomis. Ar judrus gyvenimo būdas teikia kūrybinių impulsų? O gal priešingai – blaško ir neleidžia atsidėti nuosekliam darbui?
Be priežasties keliauti nemėgstu. Tačiau kelionės neišvengiamai praturtina naujais įspūdžiais. Naujos formos, naujos spalvos, beiskeičiantis peizažas, kitokia architektūra, kita kalba, kiti rengimosi, pietavimo įpročiai. Tai labai praskaidrina kasdienybę. Taip pat padeda įvertinti tai, ką turi čia.
Manęs dažnai klausia, kodėl neišvažiuoju gyventi ir kurti į užsienį. Tačiau man ir čia gerai, čia mano šaknys, istorija. Naivu manyti, kad kitur nebus problemų.
Kurios aplankytos vietos stipriausiai įsirėžė į atmintį?
Stokholmas, Kopenhaga, Paryžius. Pastarasis – dėl savo muziejų, galimybės gyvai išvysti didžiųjų klasikų darbus, kuriuos studijavome akademijoje, meno istorija persismelkusios atmosferos. Berlynas įdomus ir žavus savo galimybėmis, tačiau gyventi jame negalėčiau. Kiekviename žingsnyje karą, šalies padalijimą liudijanti atmintis man kelia nejaukią baimę. Žvelgiant kita kryptimi – Sankt Peterburgas su įstabaus grožio architektūra, nuoatabiais tiltais. Maskva davė daug įkvėpimo kaip menininkei, tačiau sukrėtė išorinio spindesio ir visiško skurdo kontrastais.
Kūryba ir buitis. Kokios jų dvikovos taisyklės? O gal vienintelė išeitis – į buitį įnešti kuo daugiau kūrybiškumo?
Nesureikšminu buities. Kartais netgi labai sveika pakilti nuo darbų ir išplauti indus arba pagaminti vaikui valgyti. Tai leidžia atitrūkti. Svarbiausia teigiamas nusiteikimas. Gimus dukrai, pirmus metus buvo sunku. Tačiau be kūrybos gyventi negalėjau, todėl radau išeitį – pradėjau dirbti naktimis. Paradoksalu, tačiau padariau daugiau negu būdama viena.
Kaip ilsitės?
Skaitau. Kartais kelioms dienoms nuvažiuoju prie jūros. Vėjas labai gerai išpučia visas nereikalingas mintis. Visą dieną leidžiu paplūdimyje: deginuosi, žiūriu į dangų, vaikštau. Būdama mieste, užlipu į Užupio kalvas, pasėdžiu jų viršūnėse. Apeinu senamiesčio bažnyčias.
Kaip dėliojate pagrindinį savo gyvenimo dialogą: su dukra, mylimuoju?
Tiek vienu, tiek kitu atveju svarbiausia pasakyti, kaip iš tikrųjų jautiesi ir apie ką iš tikrųjų galvoji. Vaikas tai ypač vertina. Būna, kad ruošdamasi naujai parodai pasakau dukrai: „Nepyk, dabar aš ruošiuosi parodai ir esu nervinga. Jei gali, netrukdyk man“. Žmogus, – tiek vaikas, tiek suaugęs, – jaučia pasididžiavimą, žinodamas, kad juo pasitikima.
